„Laiku atliktas tyrimas gali išgelbėti gyvybę,“ – paklausta apie kraujo tyrimus, atsako medicininės diagnostikos ir laboratorinių tyrimų asociacijos prezidentė, medicininių tyrimų laboratorijos „Antėja“ direktorė medicinai Dangira BABENSKIENĖ.
Su gydytoja kalbamės apie tai, ką gali pasakyti išsamūs, šiuolaikiškai atlikti kraujo tyrimai.
Kada reikia daryti kraujo tyrimus sveikam vaikui?
Sveikam, gerai besijaučiančiam vaikui tyrimus reikia atlikti kartą per metus, nes išsamūs kraujo tyrimai geriausiai atskleidžia vaiko fiziologinę būklę. Mūsų organizme nuolat vyksta tam tikros fiziologinės reakcijos, kiekvienas organas išskiria į kraują tam tikras medžiagas. Jei organizmas veikia gerai, į kraują išskiriamų medžiagų kiekis atitinka normas. Tačiau sutrikus kuriai nors funkcijai, kraujyje atsiranda pokyčių. Kraujas – tarytum veidrodis, atspindintis viską, kas vyksta mūsų organizme.
Ar užtenka to tyrimo, kuris poliklinikose atliekamas nemokamai ir vadinamas „bendruoju“?
Pirmiausia išsiaiškinkime, ką reiškia „bendrasis“. Kai kam gal atrodo, kad šis tyrimas yra išsamus ir viską pasako? Deja, taip nėra. Bendrasis kraujo tyrimas parodo tik mažą dalį kraujo parametrų, tik ar nėra mažakraujystės ir uždegimo. Tačiau nieko nesužinosime nei apie inkstų, kepenų, skydliaukės veiklą, nei apie cukraus ar cholesterolio kiekį kraujyje. O išsamus kraujo tyrimas parodo apie 70 parametrų. Tokius tyrimus rekomenduojama atlikti suaugusiems žmonėms kartą per metus. Vaikams rekomenduojama pasidaryti ne tik bendrą kraujo tyrimą, bet ir patikrinti kitus parametrus. Mažiems ( 2-6 metų ) vaikučiams taip pat būtina daryti tyrimus. Vaikai greitai auga, tad pokyčiai taip pat būna greiti.
Esminiai vaikų kraujo rodikliai, kuriuos reikia atlikti kas metai, yra šie: uždegiminiai faktoriai, tyrimas dėl mažakraujystės, cukraus kiekio kraujyje nustatymas, kepenų fermentų tyrimas, inkstų funkcijos tyrimas, nuo 11-12 metų – skydliaukės tyrimas (ir berniukams, ir mergaitėms).
Ypač svarbu atlikti išsamesnius kraujo tyrimus tiems vaikams, kurie dažnai serga. Juk tai reiškia, kad virusas yra visame organizme. Ir, aišku, sergantis vaikas gauna daugiau vaistų, kartais ir be reikalo, o antibiotikai kenkia organizmo mikroflorai ir gali pažeisti šalinimo organus – kepenis ir inkstus.
Svarbu tikrinti ir sportuojančius paauglius, tuos, kurie dažnai naudoja įvairių maisto papildų. Brendimo amžiuje reiktų tikrinti, ar nėra skydliaukės sutrikimų. Ypač jei vaikai jaučiasi pavargę, juos kamuoja nemiga, sutrinka mokymasis.
Ar gydytojui pakankamai informacijos suteikia poliklinikoje atliktas kraujo tyrimas, kurį aparatas padaro per minutę?
Nepakankamai. Esant uždegimui, reiktų pasidaryti ne tik bendrąjį kraujo tyrimą, bet ir labai svarbų C-reaktyvaus baltymo tyrimą (CRB). Būtina tirti ir cukraus kiekį. Net ir jauname amžiuje prasideda diabetas, reikia atkreipti į tai dėmesį, ypač jeigu vaikas labai daug geria ir daug šlapinasi. Vaikams dažniausiai išsivysto I tipo diabetas, deja, dažniausiai ši liga nebūna lengvos formos. Taigi, svarbu nepražiopsoti.
Kokio amžiaus vaikams jau reiktų profilaktiškai tikrinti kraują?
Nuo gimimo – kas metai. Juk įvairiais amžiaus tarpsniais gali atsirasti sutrikimų, kurie nebūtinai pasireiškia ūmiai, jie gali būti lėtiniai, o su amžiumi vis gilėti. Kai tik žmogaus organizmas pradeda funkcionuoti, jau reikia sekti jo būklę.
Anksčiau buvo svarbu žinoti eritrocitų nusėdimo greitį, dabar to gydytojai nesureikšmina. Kodėl?
Todėl, kad šis parametras yra svarbus tik esant lėtinei ligai: onkologinei arba lėtinėms infekcijoms. Esant ūmiam uždegimui, ypač jei susirgo vaikas, reikia daryti C-reaktyvinio baltymo tyrimą, kuris ypač greitai reaguoja į uždegiminius procesus. Šis baltymas leidžia stebėti dinamiką: greitai didėja, kai būklė blogėja, ir labai greitai mažėja, kai vaikas sveiksta.
Kodėl vaikams kraujas imamas iš piršto, o suaugusiems – iš venos?
Matyt dėl to, kad sesutės nėra įgudusios vaikui paimti kraują iš venos. Kraujas iš piršto nėra grynas, tai – kraujo mišinys, jame yra arteriolių ir įvairių skysčių. Kai vaikas verkia, stresas taip pat veikia tyrimus, todėl jie gali būti iškreipti. Prisimenu atvejį, kai poliklinikos gydytoja, gavusi kraujo iš piršto tyrimo rezultatus, pasakė tėvams, kad jų vaikui – kraujo vėžys! Aišku, tėvams – šokas, jie tuojau pat nuvažiavo į ligoninę ir padarė kraujo tyrimą iš venos. Pasirodė, nėra jokio vėžio. Nereiktų gailėti tų vaikučių, reiktų imti veninį kraują. Tuo labiau, kad tai netgi mažiau skausminga.
Ar atliekant kraujo tyrimus būna vadinamasis žmogiškasis faktorius, kai laborantė gal būt nekaip jaučiasi, dėl to viską sumaišo?
Žmogiškasis faktorius išlieka visur ir visada, bet jeigu įmonėje dirbama pagal visus reikalavimus ir tai daro specialistai, sumaišyti galimybių nedaug. Mes rekomenduojame pirmiausia ramiai pasisodinti pacientą, užsirašyti duomenis, tik tada imti kraują. Aišku, jei poliklinikoje didžiulė eilė, vaikai verkia, močiutės pyksta, o darbuotojai skuba, gali ir atsitikti, kad sumaišo. Bet tai turėtų pastebėti gydytojas, kuris vertina tyrimą: juk vaikų ir suaugusiųjų normos skiriasi, mergaičių ir berniukų – taip pat. Šiuolaikinėse kraujo tyrimų laboratorijose dirba robotai, viskas kompiuterizuota, taigi, tikimybė sumaišyti labai nedidelė. Gal kaimo glūdumoje dar ir atsitinka tokių dalykų, tačiau aš pati ir mano kolegos važinėjame, skaitome paskaitas ir aiškiname sesutėms, kaip išvengti tų žmogiškųjų klaidų.
Ar reikia vaikams daryti tyrimus dėl tuberkuliozės?
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis trečdalis pasaulio gyventojų yra infekuoti tuberkuliozės mikobakterijomis (Mycobacterium tuberculosis). Apie 10 proc. užsikrėtusiųjų suserga tuberkulioze. Susirgimų skaičius yra toks didelis, kadangi egzistuoja ne tik aktyvi, bet ir latentinė (slaptoji) tuberkuliozės forma. Tam, kad nustatyti, ar žmogus neserga slaptąja tuberkuliozės forma, yra atliekamas naujas tuberkuliozės infekcijos Quantiferon-TB-Gold tyrimas (kvantiferono tyrimas). Jis atliekamas iš veninio kraujo. Šio tyrimo vaikams nereikia daryti kas metai, užtenka patikrinti kartą per trejus metus.
Anksčiau įprasta „mantu“ reakcija tuberkuliozės iš tiesų neparodo, jos patikimumas – tik 50 proc. Daugelyje pasaulyje šalių kvantiferono tyrimas atliekamas visiems vaikams, jį finansuoja valstybė. Mūsų šalyje šis tyrimas (beje, gana brangus) nėra kompensuojamas net tada, kai vaikų kolektyve aptinkama aktyvi tuberkuliozės forma. Prieš metus vienam mokyklinio amžiaus jaunuoliui buvo nustatyta atvira tuberkuliozė, vaikinas užsikrėtė, važiuodamas į mokyklą autobusu. Gydytojai siūlė visiems jo klasės mokiniams pasitikrinti, tačiau nežinia, ar jie tikrinosi – juk mokėti pinigus turėjo tėvai. Tas pats neseniai atsitiko ir studentų grupėje.
Kas turėtų pasirūpinti, kad vaikams laiku būtų atlikti visi reikalingi tyrimai? Tik tėvai?
Kol kas – taip, tėvai. Žinoma, apie profilaktinius tyrimus tėvams turėtų paaiškinti šeimos gydytojai. Jie turėtų supažindinti su diagnostikos priemonėmis ir pasiūlyti vaiko sekimo planą. Taip pat perspėti, paaiškinti, kodėl tie kasmetiniai vaikų sveikatos pasitikrinimai yra tokie svarbūs.
Gal prisimenate atvejų, kai kraujo tyrimas labai padėjo išaiškinant vaikui ligą ar užbėgant jai už akių?
Man kartą teko nustatyti kepenų ligą 9 metų vaikui. Labai nustebau, juk toks mažas! Vaiko mama papasakojo, kad sūnus blogai jaučiasi, tarytum būtų peršalęs, bet tas peršalimas ilgai nepraeina. Atlikome kepenų funkcijos tyrimus ir atradome kepenų ligą. Vaikai toksinų tarytum ir nevartoja, tačiau kepenų ligos gali užpulti, jei mamos mėgsta duoti sintetinių maisto papildų, leidžia gerti saldžių gazuotų gėrimų. Tai gali pakenkti ir kepenims, ir inkstams. Kartais inkstų ar kepenų susirgimai gali atsirasti kaip gripo komplikacija.
Kitam vaikui radome kraujo ligą. Darėme kraujo tyrimą ir pastebėjome, kad kraujas nekreša. Sunkios ligos nepasireiškia niekaip kitaip, jas pirmiausiai parodo kraujo tyrimas. Vaikai taip pat nėra nuo jų apsaugoti.
Ar kraujo tyrimas gali pasakyti, kokių vitaminų trūksta vaikui?
Taip, ypač tai svarbu duodant vaikui vitamino D, juk reikia žinoti, kiek šio vitamino yra organizme. Jeigu perdozuosime, atsiras kalcifikatų (sukaulėjimai), kuriuos parodo tik rentgeno tyrimas. Vitamino D perdozavimas taip pat negerai, kaip ir jo trūkumas. Mano manymu, geriau nelaukti, kol išsivystys perdozavimo komplikacijos, o vaiką patikrinti ir žinoti, kiek vieno ar kito vitamino yra ir ar jo reikia. Jei vit. D per mažai, sutrinka vaiko augimo procesai.
